Francisco José Goya y Lucientes (Fuendetodos, Spain 1746-- Bordeaux, France 182…

Dr. Helmutas Šabasevičius

Lietuvos kultūros tyrimų institutas

Ispanų dailininkas Francisco Goya daugelyje kūrybos sričių pranoko savo laiką ir yra vienas įdomiausių XVIII a. pabaigos — XIX a. pradžios menininkų, kurio darbai atspindi įvairias šio laikotarpio dailės stilistines, estetines ir etines tendencijas. Žinomas dėl savo portretų, kartonų sieniniams audiniams, trikdančios ikonografijos Juodųjų paveikslų, Goya ne mažiau įdomus kaip grafikos kūrinių ir ciklų autorius. Tai Los Caprichos 1797—1798), Los desastres de la guerra (1810—1820), La Tauromaquia (1815—1816), Los Disparates (Keistenybės, 1815—1823) ir Les Taureaux de Bordeaux (Bordo jaučiai, 1824—1825).

Goyos kūrybai didelę įtaką darė XVIII a. menininkai — visų pirma Diego Rodríguez de Silva y Velázquez (1599—1660) ir Rembrandt Harmenszoon van Rijn (1606—1669); ypač pastarojo dailininko piešiniai ir grafikos kūriniai. Keletą jų Goyai buvo padovanojęs jo bičiulis, kolekcininkas Juan Agustín Ceán Bermudez (1749—1829). Dailės istoriko, Prado muziejaus kuratoriaus José Manuel Matilla nuomone, grafikoje ir Rembrandtas, ir Goya atrado „priemonę, kuri, nors ir reikalavo techninių įgūdžių, leido jam tiksliau ir laisviau pažvelgti į tikrovę arba jo paties vaizduotę, nei tai būtų buvę įmanoma tapyboje”¹Matilla, José Manuel (2025). Goya the Engraver. In: Goya. The Complete Prints. Köln: Taschen: 9. ↩.

Grafinę kūrybą Goya vertino kaip užsakovų nevaržomos meninės ir filosofinės raiškos galimybę, juo labiau kad daugelyje lakštų menininkas pateikia ir lakoniškus tekstinius komentarus, kurie yra ne tik konstatuojamojo pobūdžio, bet ir literatūriški, metaforiški. Šie tekstai — dar vieno dialogo su kūrybos vertintojais galimybė, nes jų paskirtis pranoksta iki tol dažniausiai grafikos kūriniuose pateikiamus aiškinamuosius aprašymus.

Pasak Matillos, Goya „buvo savo epochos žmogus, puikiai išmanęs to laikotarpio kultūrą ir ideologines tendencijas, iš pradžių atsidavęs Apšvietos reformistinėms idėjoms, o vėliau ėmęs laikytis kritiškesnių ir savarankiškesnių pozicijų”²Matilla, José Manuel (2025). Goya the Engraver. In: Goya. The Complete Prints. Köln: Taschen: 14. ↩.

Goyos grafikoje (o ir visoje kūryboje) ryškiai išsiskiria ciklas Karo baisumai. Gali būti, kad šį ciklą įkvėpė prancūzų menininko Jacques Callot (1592—1635) ciklas Les misères et les malheurs de la guerre (Karo vargai ir nelaimės) bei Hanso Ulricho Francko (1603—1675) Schrecken des Dreißigjährigen Krieges (Trisdešimties metų karo siaubai).

Dažnai kritikavęs Ispanijos monarchiją, Goya iš pradžių rėmė Prancūzijos revoliuciją, tikėdamasis, kad liberalios pasaulietinės vertybės įsitvirtins ir Ispanijoje, tačiau prancūzų kareivių elgesys Ispanijoje paskatino dailininką pakeisti savo požiūrį. Nors XIX a. pradžioje Goya nutapė keletą propranczūziškai nusiteikusių asmenų reprezentacinių portretų, tačiau netrukus jo požiūris į Prancūziją pasikeitė. Prancūzų kariuomenės įvykdytos Ispanijos okupacijos tema akivaizdi ir Goyos tapyboje. Čia ji remiasi konkrečiais istoriniais įvykiais, nutikusiais 1808 m. gegužės mėnesį: gegužės 2 d. prasidėjęs ispanų pasipriešinimas prancūzų okupacijai ir gegužės 3 d. įvykęs Madrido gynėjų sušaudymas atsispindi po aštuonerių metų nutapytame diptike. Kai tapė šiuos paveikslus, Goya jau buvo pradėjęs ciklą Karo baisumai, kurį įkvėpė 1808 m. spalio mėnesį įvykusi kelionė į Saragosą. Išliko nemažai paruošiamųjų piešinių šiam ciklui — juos Goya atliko raudona kreida. Tai tikrove besiremiantys vaizdai, kuriuose taip pat svarbi ir paties menininko fantazija bei empatija.

Veikiausiai kai kurie piešiniai buvo padaryti Saragosoje, kiti — jau grįžus į Madridą, jie buvo kuriami per visus 1809 metus. Raižymo darbai prasidėjo 1810-aisiais, tuomet buvo sukurtos ir pasirašytos 25 plokštės. Ciklas buvo užbaigtas 1815 m.³Reuter, Anna (2025). Desastres de la Guear and Three Prisoners. In: Goya. The Complete Prints. Köln: Taschen: 246. ↩ Vidutinis vaizdų aukštis — nuo 140 iki 158 mm, plotis — nuo 170 iki 235 mm. Kurdamas Karo baisumus Goya naudojo oforto, akvatintos, sausos adatos, lavio techniką. Pats jis sukomplektavo du bandomųjų ciklo atspaudų rinkinius, pilniausiame yra 82 kūriniai. Pilną rinkinį Goya davė savo bičiuliui rašytojui Juanui Agustínui Ceánui Bermúdezui (1749—1829). Pats dailininkas ciklą vadino kitaip, nei šiandien įprasta: Fatales consequencias de la sangrienta guerra en España con Buonaparte, Y otros caprichos enfáticos (Mirtinos Ispanijos kruvino karo su Bonapartu pasekmės ir kiti sukrečiantys kaprizai).

Paties menininko parengtos plokštės buvo saugomos Goyos namuose, vadinamuosiuose „Quinta del Sordo” (Kurčiojo namai) netoli Madrido. Ant plokščių Goya išraižė tekstus, kai kurie užrašai — su klaidomis. Plokštės kartu su parengiamaisiais piešiniais buvo surastos 1834-aisiais, kai Goyos bičiulis Antonio de Brugada (1804—1863), su kuriuo menininkas bendravo paskutiniaisiais gyvenimo metais Bordo, grįžo į Ispaniją tvarkyti Goyos palikimo. Plokštės (tuomet jų buvo 80) perduotos Nacionalinei kalkografijai prie Academia de Bellas Artes de San Fernando⁴Cf. Catálogo digital Desastres, www.academiacolecciones.com/estampas/francisco-de-goya.php?pag=9&orden=3&direccion=0&serie=estampas-desastres-de-la-guerra; žiūrėta 2026-02-18. ↩. Ciklas buvo išspausdintas 1863 metais.

Bermúdezo albume buvo 82 lakštai bei 3 nedideli kūriniai, paprastai pristatomi kaip dar vienas — Kalinių — ciklas. Jis nėra įtraukiamas į oficialųjį rinkinį, išspausdintą Academia de Bellas Artes de San Fernando, nes ši įstaiga, kaip minėta, iš pradžių įsigijo 80 plokščių, o paskutines dvi kolekcininkas ir Goyos kūrybos tyrinėtojas prancūzas Paulis Lefortas (1829—1904) padovanojo vėliau. Akademija taip pat pakeitė Goyos nurodytą ciklo pavadinimą⁵Reuter, Anna (2025). Desastres de la Guear and Three Prisoners. In: Goya. The Complete Prints. Köln: Taschen: 248. ↩. Kiti Karo baisumų rinkiniai įvairiais tiražais buvo atspausdinti 1892, 1903, 1906 ir 1937 metais.

Karo baisumų raižiniai — asmeninė dailininko reakcija į šiame laikotarpyje Europą sukrėtusią smurto bangą, susijusią su Napoleono karinėmis ambicijomis. Nors šis ciklas viešai nebuvo prieinamas ir buvo išleistas tik praėjus keliems dešimtmečiams po Goyos mirties, jo ikonografija bei meninė įtaiga pasirodė universali ir ypač pranašinga vertinant Europą sukrėtusius XX a. pradžios, vidurio ir XXI a. trečiojo dešimtmečio karų baisumus.

1937-aisiais, likus porai metų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, gydytojas, rašytojas ir dailės istorikas Jacques’as Élie Faure (1873—1937) Goyos raižinių albumo Karo baisumai, išleisto Oksfordo universiteto leidykloje, įvade Goyą pavadino „aistringu formalių priešpriešų ir dvasinių kontrastų genijumi, pasinėrusiu į antgamtinį pasaulį, kurį visada domino niūriausi žemiškojo gyvenimo aspektai, gyvenime garbindamas viską, kas labiausiai jausminga, šiurkštu ir žiauru, bet taip pat ir visiškai netikėta, gaivališka ir laisva, traukiamas visko, kas mirtyje yra labiausiai atstumiama akims ir uoslei, bet taip pat to, kas labiausiai tinka suderinti netekties skausmą ir pasaulietinę ”⁶Faure, Elie, Intro (1937). Francisco de Goya. The Disasters of the War. 85 Etchings. Reproduced in actual size. Vienna: The Phaidon Press: 5. ↩.

Tai išsamus ir taiklus visoje brandžiojoje Goyos kūryboje, o ypač šiame grafikos cikle dailininko nagrinėjamų temų apibendrinimas.

Kaip ir kai kurie kiti XIX a. pradžios menininkai, Goya atsisakė karo heroizavimo ir propagandos ir atskleidė lemtingas ir pražūtingas jo pasekmes žmogui, atsidūrusiam viską griaunančios karo mašinos kelyje.

Paprastai ciklo kūriniai skirstomi į tris temines grupes: pirmieji 47 vaizduoja gana konkrečius atvejus, sužvėrėjusių kareivių smurtą patiriančius taikius žmones, toliau sekantys 16 kūrinių atspinti XIX a. antrojo dešimtmečio pradžioje Madridą užklupusį badą, o paskutinieji darbai atskleidžia nusivylimą, kurį sukėlė nepasiteisinę lūkesčiai, susiję su po Napoleono pralaimėjimo įvykusia monarchijos restauracija.

Ciklo kūrinių seka suformuota atsižvelgiant į konkrečius įvykius, kuriuos jie atspindi, bei pagrindines viena paskui kitą sekančias temas — karo, bado ir politinių alegorijų. Kad dalininkas galvojo apie ciklą kaip tam tikrą dramaturgiškai vientisą kūrinį, byloja ir tai, kad pirmasis lakštas buvo sukurtas vienas iš paskutiniųjų.

Didžioji dalis kūrinių vaizduoja fizinį žiaurumą — prievartavimus, žudynes, dažniausiai nukreiptus prieš moteris. 7 lakšte vaizduojama konkreti asmenybė — Agustina de Aragón (1786—1857), dalyvavusi Saragosos gynyboje. Kiekvienas piešinys — istorijos dalis iš detalių, kurias įvardydami pajuntame karo keliamą grėsmę žmogaus orumui ir gyvybei. Kultūros istorikas Michael Iarocci rašė:

Viena iš svarbiausių tiesų, kurią perteikia Baisumai, yra tai, ką beveik visų karų dalyviai, grįžę namo, nuolat pabrėžia tiems, kurie apie karą nieko nežino: žiūrėdami vaizdus galbūt galvojate, kad suprantate, koks yra karas, bet jei ten nebuvote, negalite to visiškai suvokti. Goya buvo ne tik pirmasis didis Europos menininkas, savo kūriniuose atskleidęs nepagražintą karo tiesą. Jis taip pat buvo pirmasis, kuris nuosekliai tyrinėjo etines pasekmes, susijusias su žiaurumą fiksuojančių vaizdų kūrimu ir žiūrėjimu.⁷Iarocci, Michael (2023). The Art of Witnessing. Francisco de Goya’s Disasters of War. Toronto: University of Toronto Press: 223. ↩.

Bado scenas perteikiantys lakštai susiję su konkrečiu laikotarpiu, kai 1812 m. Madrido gyventojams trūko maisto, ir nuo bado mirė apie 20 000 žmonių. Tačiau šios nelaimės vaizdai apibendrinti, dailininkas nevaizduoja jokios konkrečios miesto vietos, pabrėždamas mirties keliamas emocijas.

Trečioje dalyje — daugiau alegorinių detalių, fantastinių būtybių, kurios savo ikonografija artimos vienam paskutiniųjų Goyos grafinių ciklų — Disparates. Su šių keistų būtybių pagalba apibendrinama situacija karo bangai nuslūgus, kai blogis niekur nedingsta, įsigali veidmainystė ir melas. Šie aspektai perteikiami, pasitelkiant žmogaus ir gyvūno sugretinimą, siurrealistinius motyvus, kurie atspindi po paviršine ramybe slypinčius skaudulius ir neteisybę, moraliniu ramsčiu turėjusio būti tikėjimo veidmainystę.

Manoma, kad paskutinius ciklo lakštus Goya sukūrė iki išvykdamas iš Ispanijos 1824 m. — jų užrašuose tvirtinama, kad tiesa mirė, ir klausiama, ar ji prisikels.

Kai kurie Karo baisumų ciklo motyvai gali būti sugretinti su ankstesniu Goyos ciklu Los Caprichos. Pastebėta, kad kai kuriuose ciklo piešiniuose panaudoti motyvai iš kitų meno kūrinių (pavyzdžiui, 7 lakšte atpažįstamas Belvederio torsas, 69 lakšte — Giovanni Battista Piranesi Senovinis altorius)⁸Matilla, José Manuel (2025). Goya the Engraver. From Reality to Fantasy. In: Goya. The Complete Prints. Köln: Taschen: 16. ↩. Į 15 lakšto erdvę iš dešinės pusės grėsmingai besiveržiantys šautuvų vamzdžiai primena kitų dailininko kūrinių detales — drobės 1808 m. gegužės 3. Madrido gynėjų sušaudymas (1814), ciklo Kurčiojo namai sienų tapybos kūrinį Asmodea (tarp 1820—1823).

Veikėjai, vaizdiniai, siužetai nėra svarbiausia Goyos Karo baisumų meninės visumos dalis. Labai reikšminga ir meninė forma — kompozicinių sprendimų įvairovė, linijos, štricho tikslumas ir organika, štrichuotų ir baltų plotų, šešėlių ir šviesos dramatizmas, padedantis sukurti ir autonomišką kiekvieno lakšto įtaigą, ir ciklo kaip polifoniško pasakojimo sukrečiančią ištarmę.

Apibendrindamas Goyos ciklo ikonografijos ir reikšmių savitumą, filosofas Javier López-Aló rašė:

Jei eschatologija aiškina ir suteikia prasmę nepakeliamų įvykių patirčiai, tai Goya serijoje Baisumai parodo pasaulio tragediją, kuris jau žino, kad už šių baisių įvykių nelieka nieko, išskyrus pragaištingą ir nepatikimą atminties sužadinimą bei pačios vaizduotės ironišką analizę; trumpai tariant, tragediją pasaulio, kuris jau žino, kad po Apokalipsės išganymo nebus. Galbūt tik tyla⁹López-Aló, Javier (2019). Alternative Forms of Historical Writing: Concepts and Facts in Goya’s Disasters of War. In: Theories of History History Read across the Humanities, ed. by Michael J. Kelly & Arthur Rose. London: Bloomsbury Publishing: 179. ↩.

Goyos Karo baisumų ciklas įkvėpė keletą XX a. vidurio ir antrosios pusės menininkų. Šautuvų vamzdžių motyvo citata atpažįstama Pablo Picasso tapybos kūrinyje Skerdynės Korėjoje (1951), anglų menininkai broliai Jake (g. 1962) ir Dinos (g. 1966) Chapmanai, remdamiesi Karo baisumų lakštais, sukūrė aštuoniasdešimt tris modelius iš plastiko ir stiklo pluošto, o 39 lakšto motyvą išdidino iki natūralaus dydžio ir pavadino Žygdarbiai prieš mirusiuosius (1994). Kūrinyje Įžeidimas žaizdoms (2003) Chapmanai Karo baisumų ciklo atspauduose vaizduojamoms figūroms pripiešė karikatūriškus veidus.

Vidurio ir Rytų Europos regione XXI a. trečiajame dešimtmetyje Goyos ciklas Karo baisumai skamba ypač aktualiai. 2022 m. vasario 24 d. padidėjusi Rusijos karinė invazija į Ukrainą sukrėtė visą pasaulį: Mariupolio, Bučos ir kitų Ukrainos miestų bei vietovių civilių žudynės ir prievartavimai pavertė dviejų šimtų metų senumo Ispanijos įvykių refleksiją tragiška Europos dabartimi, atskleidė žmogaus prigimtyje slypinčių ir neišnaikinamų blogio gaivalų pražūtingą grėsmę.

Lietuvos muziejuose saugomas vos vienas kitas Goyos grafinių ciklų vėlyvas atspaudas, tačiau susipažinti su Karo baisumais buvo galima, kai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus pastangomis 2023 m. gegužės mėnesį Vilniaus paveikslų galerijoje buvo surengta paroda „Ar ji prisikels? Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus” (kuratorės Olena Shostak ir Olha Honcharenko), kurioje pristatyti Goyos ciklai Los Caprichos ir Los desastres de la guerra. Vėliau ši paroda rodyta kituose Lietuvos miestuose — Klaipėdoje ir Kaune, ir yra Lietuvos ir Ukrainos muziejų bendradarbiavimo programos, siekiant apsaugoti Ukrainos meno vertybes nuo grobstymo ir sunaikinimo, dalis.