Article
Church of St Francis and St Bernard in Vilnius
Dr. Rūta Janonienė
Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčia Vilniuje pastatyta XV—XVI amžių sandūroje kaip 1469 m. įsteigto Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių observantų1Šv. Pranciškaus mažesnieji broliai observantai (Ordo Fratrum Minorum regularis Observantiae) Lietuvoje populiariai vadinti bernardinais, atsižvelgiant į šv. Bernardino Sieniečio (1380—1444) reikšmę ordino istorijai. ↩ konvento dalis. Vėlyvosios gotikos architektūrinis kompleksas žymi rytinę lotyniškosios viduramžių meninės kultūros ribą Europoje ir liudija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau — LDK) įsijungimą į vakarietiškojo meno arealą. Verta atkreipti dėmesį į prie bažnyčios fasado apie 1500 m. pristatytą Šv. Onos koplyčią2Nuo XX a. ji veikia kaip savarankiška parapijos bažnyčia. ↩, skirtą to paties vardo religinei brolijai, jungusiai mieste gyvenusius užsieniečius, daugiausia vokiečius. Tai išskirtinai rafinuotomis vėlyvosios plytų gotikos formomis pasižymintis architektūros kūrinys, kuris buvo profesionaliai restauruotas XX a. pradžioje.
Ne kartą atnaujintoje ir iš dalies perstatytoje bažnyčioje išsaugotas pirminis gotikinės šventovės tūris ir nemažai autentiškų viduramžių architektūros bei dailės elementų. Itin vertinga XX a. pabaigoje atrasta ir nuo tada restauruojama XVI a. pradžios polichromija — ankstyviausias šiuo metu Lietuvoje žinomas sienų tapybos kūrinys, susijęs su vakarietiškąja, o ne bizantine dailės tradicija. Šiame tapybos cikle vaizdais išreikštas pranciškonų tikėjimas savo ordino apaštalinės veiklos veiksmingumu žmonijos išganymo kelyje ir formuojamas šv. Pranciškaus kaip ištikimiausio Kristaus sekėjo vaizdinys. Pranciškoniškojo dvasingumo apraiškos (Kenčiančio Kristaus kultas, Jėzaus vardo kultas, Švč. Mergelės Marijos garbinimas, neturto ir atgailos, kaip esminių evangelinio gyvenimo bruožų akcentavimas, pranciškonų šventųjų gerbimas) vienaip ar kitaip pasireiškė ir vėlesnių laikų bažnyčios ir konvento įrangoje bei puošyboje. Bažnyčioje išliko keletas vertingų XVII a. LDK tradicijai būdingų paveikslų, tapytų ant medinių skydų ir puoštų sidabriniais aptaisais.
Skirtingų epochų stilistiniai elementai bažnyčioje harmoningai dera, neužgoždami vienas kito. Tokį įspūdį sukuria savitas XVIII a. antroje pusėje sukurtas medinis interjero įrangos ansamblis, atspindintis estetines Apšvietos epochos nuostatas ir siekį laikytis pranciškoniškojo neturto principų. Jį sudaro plastiškai ir idėjiškai vieningas, vėlyvojo baroko ir klasicizmo bruožų turintis altorių kompleksas, suolai ir vienuolių stalės, klausyklos, sakykla ir vargonai. Visus šiuos bažnyčios vidaus įrangos elementus jungia gerai apgalvota ikonografinė programa. Vilniaus meninio gyvenimo specifiką ir religinės tolerancijos tradicijas atspindi faktas, kad šį unikalų medinį interjero įrangos ansamblį kartu su vienuoliais kūrė meistrai, priklausę liuteronų ar evangelikų reformatų bendruomenėms.
XIX a. Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia tapo vienu iš pasipriešinimo carizmui centrų. 1864 m. carinės Rusijos valdžios potvarkiu vienuolynas buvo likviduotas, o bažnyčia paversta parapine. Didelių praradimų atnešė sovietmetis: Lietuvą su jos sostine Vilniumi SSRS okupavo 1940 m., 1941 m. sovietų okupaciją pakeitė nacių okupacija, o 1944 m. grįžo sovietai, kurie išlaikė Lietuvą savo valdžioje iki 1990 metų. 1949 m. bažnyčia buvo uždaryta, o dauguma jos meno vertybių pateko į muziejų fondus arba buvo išblaškyta ar net sunaikinta. 1994 m. bažnyčią grąžinus tikintiesiems prasidėjo restauravimo darbai, kurie tebesitęsia iki dabar.
Architektūra
Mūrinė Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia pastatyta ankstesnės, medinės bažnyčios vietoje. XV a. pabaigoje pradėti statybos darbai baigti 1521 metais. Nors įvairiu metu ne kartą remontuota bei iš dalies perstatyta, gotikinė bažnyčios architektūra išliko nedaug pakitusi iki mūsų dienų. Kaip ir kituose šio stiliaus statiniuose, aiški formų tektonika, nesudėtinga struktūrinė sandara derinama su profiliuotų plytų kuriamais dekoratyviniais elementais, kartais įgaunančiais neįtikėtinai efektingus pavidalus. Bažnyčios planinė ir tūrinė struktūra būdinga elgetaujančios Mažesniųjų brolių vienuolijos šventovėms. Ypač ji artima Saksonijos observantų provincijoje statytoms halinėms bažnyčioms, perėmusioms tenykštės konventualų statybos tradicijas3Janonienė (2010a), 71. ↩. Pagrindinį bažnyčios tūrį sudaro stačiakampio plano erdvi trijų vienodo aukščio navų dalis, skirta pasauliečiams (kadangi grindų lygis bažnyčios viduje dabar yra pakilęs, seniau statinys atrodė dar aukštesnis). XVI a. pradžioje į bažnyčią iš lauko vedė pagrindinis portalas vakariniame fasade ir šoninis įėjimas iš pietų4Šoninis pietinis įėjimas į bažnyčią buvo ten, kur dabar yra durys į Šv. Florijono (Trijų Karalių) koplyčią. ↩. Vienuolyno korpusai, sugrupuoti apie uždarą stačiakampį kiemą, glaudžiasi prie bažnyčios iš šiaurinės pusės. Iš rytų prie navų dalies prijungta siauresnė ir žemesnė presbiterija su vienuolių choru — čia įrengtose stalėse vienuoliai rinkdavosi dalyvauti mišių liturgijoje, giedoti liturginių valandų ir kitų bendrų maldų. Presbiterijos ir navų ribą išryškina triumfo arka, o anksčiau ją dar žymėjo ir metalinė ažūrinė pertvara5Ši maždaug trijų metrų aukščio grotelių pertvara su centre įstatytomis durelėmis kirto centrinę navą ties pirmąja piliorių pora. Pertvara išardyta XVIII a. pradžioje. ↩. Bažnyčios vakariniame gale, netoli pagrindinių durų, buvo įrengtos stalės vienuolėms tretininkėms, turėjusioms vienuolyną netoliese.
Bažnyčios sienas skaido aukšti smailiaarkiai langai, kurie XVI a. pradžioje buvo didesni nei dabar — norint įsivaizduoti tikrąjį jų aukštį reikia įsižiūrėti į sienose matomas vėlesnių užmūrijimų žymes. Keturios piliorių poros remia skliautus ir skiria tris navas. Dar keturi pilioriai matyti kampuose, iš dalies įmūryti į statinio sienas. Nesunku įžvelgti simbolinę šių skaičių prasmę — dvylika stulpų, kaip dvylika apaštalų, remia visą šventovę, o keturi iš jų, kaip keturi evangelistai, tarsi laiko svarbiausius pastato kampus. Pilioriai sustatyti gan retai, jie neardo navų dalies erdvės vientisumo, bet išryškina vertikalią erdvės slinktį ir veda žvilgsnį aukštyn, kur dangų simboliškai vaizduojantys skliautai mirga tapytais žvaigždžių, rojaus sodo gėlių ir pynių raštais. Puošnūs gotikos laikotarpio krištoliniai ir tinkliniai skliautai išliko tik dalyje šoninių navų. Šiaurinėje bažnyčios sienoje yra įdomus ir retas architektūrinis elementas — sienos storyje įrengtos gotikinės klausyklos — vertingas vienuolių sielovados darbo liudininkas. Toje pačioje, šiaurinėje, pusėje įrengta ir sakykla, į kurią buvo patenkama tiesiai iš vienuolyno, sienos storyje įrengtais laiptais.
Puikias vėlyvosios gotikos formas išlaikė vienuolyno kompleksui priklausanti Šv. Onos koplyčia arba mažoji bažnyčia, 1495—1501 m. pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir jo brolio Vladislovo lėšomis. Ji buvo skirta Vilniuje gyvenusiems vokiečiams katalikams. Ypač žavus sudėtingas, ažūrinis šios koplyčios fasadas, meistriškai sumūrytas išnaudojant figūrinių, profiliuotų plytų teikiamas galimybes. Plonose šios nedidukės šventovės sienose (kai kur jos vos vienos plytos storio) įkomponuoti dideli langai daro vidaus erdvę beveik kiaurai peršviečiamą ir stulbina statybos technikos tobulumu. XVIII a. pastatyti koplyčios altoriai atspindi Vilniaus sakralinei architektūrai būdingą konstruktyvios architektūros ir plastiškos barokinės vidaus įrangos elementų dermę. Šv. Onos koplyčios architektūra ir istorija turi įdomių sąsajų su Šv. Onos koplyčia prie Gdansko arba Danzigo (dab. Lenkija) pranciškonų Švč. Trejybės bažnyčios. Kazimiero ir ypač Aleksandro Jogailaičių laikais Lietuvos ryšiai su šiuo Hanzos miestu itin suaktyvėjo. To meto Gdansko ir Vilniaus kultūrinius ryšius liudija gerai žinomas faktas, kad su Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios statyba XVI a. pirmame dešimtmetyje buvo susijęs garsus meistras iš Gdansko Mykolas Enkingeris, kurį didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis kvietėsi pilies ir Vilniaus sienų įtvirtinimo darbams. Dėl šv. Jono Kapestrano įtakos Gdansko pranciškonų konventualų Švč. Trejybės konventas perėjo į observantų pusę ir bent jau nominaliai priklausė tai pačiai, kaip ir Vilniaus konventas, pranciškonų šakai, tik veikė ne Lenkijos, bet Saksonijos observantų provincijos sudėtyje. Kai Kazimiero Jogailaičio pageidavimu Gdansko miesto taryba įsipareigojo pastatyti bažnyčią lenkakalbių miesto gyventojų sielovados reikmėms, ta užduotis buvo pavesta šio konvento pranciškonams ir būtent tuo tikslu prie Šv. Trejybės bažnyčios apie 1514 m. buvo pristatyta Šv. Onos koplyčia, kurios architektūroje panaudoti panašūs konstrukciniai sprendimai ir dekoratyviniai motyvai kaip ir Šv. Onos koplyčioje Vilniuje.
XVII a. pietinėje Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios pusėje pristatytos trys koplyčios ansamblio architektūrą papildo renesanso ir šiaurės manierizmo formomis.
Vėlyvųjų viduramžių sienų tapyba
Pranciškonų ordine, taip pat ir observantiškoje jo atšakoje bažnyčių puošybai sienų tapyba buvo skiriama daug dėmesio. Sąlygiškai pigi technika atitiko elgetaujančiam ordinui itin svarbius neturto ir kuklios įrangos reikalavimus, o vaizdų emocinis paveikumas buvo pasitelkiamas mokant tikėjimo tiesų, pateikiant sektinų evangelinio gyvenimo pavyzdžių ir sužadinant atgailos bei religinio uolumo jausmus. Galima sakyti, kad tapyba atliko vaizdinio pamokslo funkciją ir labai tikėtina, kad buvo pasitelkiama kaip žodžiu skelbiamų pamokslų iliustracija. Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios interjere bei vienuolyno koridoriuje išliko keleto istorinių laikotarpių polichromija. Ankstyviausias sienų tapybos sluoksnis, sukurtas klijinės tapybos (al secco) technika apie 1513—1521 m., yra savo apimtimi ir menine verte išskirtinis paminklas. Ilgą laiką slypėjusi po daugybe uždažymo sluoksnių ši įdomi tapyba buvo užmiršta. Apie jos egzistavimą sužinota tik po Pirmojo pasaulinio karo6Morelowski (1932). ↩. Nuoseklesnis bažnyčios šiaurinės sienos polichromijos atidengimas ir restauravimas prasidėjo apie 1994 m., o skliautų — tik 2011 metais7Pilipavičius (2015). ↩.
XVI a. antrojo dešimtmečio tapyba išlikusi nepilnai — dalis jos yra sužalota statinio rekonstrukcijų metu, dalis sunyko, o dalis, tikėtina, dar glūdi po vėlesniais tapybos sluoksniais. Kadaise XVI a. tapyba dengė beveik visą bažnyčios interjerą — navų bei vienuolių choro sienas, taip pat skliautus.
Glaudų vaizdo ir žodžio ryšį bažnyčios sienų puošyboje liudija gausūs įrašai, komentuojantys vaizdus arba žymintys statybos bei puošybos darbų datas. Deja, būtent įrašai išliko blogiausiai, todėl kol kas tik dalį jų pavyko rekonstruoti. Pavyzdžiui, vakariniame bažnyčios fasade, virš portalo, aplink tris didelius langus, simbolizuojančius švč. Trejybę, kur buvo gausu dekoratyvinės tapybos — gotiškos pynės, neįmantrūs, bet vingrūs aplink stiebą besivejančių kaspinų ornamentai — gyvybės, laiko tėkmės ir begalybės simboliai, virš centrinio lango randame įrašą apie skliautų užbaigimą 1513 metais. Kitas įrašas — Jesus Nazarenus Rex Judeorum (Jėzus Nazarietis Žydų Karalius) — tai vadinamasis „Kryžiaus titulas”, nuolat minimas Mažesniųjų brolių observantų pamoksluose ir giesmėse. Įkomponuotas virš lango šis įrašas simboliškai išreiškė tikrąjį amžinosios šviesos šaltinį, o kartu simbolizavo Nukryžiuotojo figūrą — Krucifiksą, kabėjusį kitame šventovės gale, prie rytinės presbiterijos sienos stovėjusiame didžiajame altoriuje.
Daugiausia sienų tapybos sutelkta šiaurinėje bažnyčios navoje. Vieta šiam dekorui numatyta jau statant bažnyčią — čia suprojektuoti žymiai mažesni nei pietinės pusės langai ir paliktos didesnės lygios sienos plokštumos. Pro didžiulius pietinės sienos langus krentanti šviesa turėjo apšviesti ir išryškinti priešais esančius tapytus vaizdus. Sienų tapyba pasižymi nuosekliai apgalvota, sudėtinga ikonografine programa, atsiskleidžiančia žiūrovui vaizdais ir žodžiais.
Tiesioginį tapybinio dekoro ryšį su bernardinų sielovada liudija šių freskų įkomponavimas pasauliečiams skirtoje šventovės dalyje, tiesiai virš klausyklų. Šiaurinės sienos tapyba yra suskirstyta į tris dalis, atitinkančias vertikalų sienos skaidymą mentėmis. Kiekviena dalis savo ruožtu susideda iš kelių kompozicijų, dėstomų registrais. Iš pirmo žvilgsnio siužetai atrodo gan tradiciniai pranciškonų bažnyčioms, tačiau atidžiau panagrinėjus ikonografiją bei jos šaltinius atsiskleidžia jų savitumas ir turinio niuansai.
Pirmiausiai tikintieji pamatydavo šiaurinės sienos vakarinėje dalyje netoli pagrindinio įėjimo į bažnyčią ir tiesiai priešais šoninį bažnyčios portalą nutapytus siužetus. Čia viena virš kitos išdėstytos sienų tapybos kompozicijos, skirtos populiariems viduramžių šventiesiems: šv. Jurgiui ir šv. Kristoforui, kuris viduramžių tradicijoje sietas su laimingos mirties idėja, t. y. su sielų išgelbėjimu iš šėtono pinklių ir „pervedimu” į Viešpaties prieglobstį. Tradicinius atvaizdus papildo siužetai iš pranciškonų legendų ir žvejojančių vienuolių figūros, sugestijuojančios paralelę tarp apaštalų („sielų žvejų”) ir Mažesniųjų brolių veiklos.
Kitose kompozicijose atskleisti svarbiausi pranciškoniškosios teologijos ir dvasingumo aspektai: kristocentriškasis jų pamaldumo pobūdis, kenčiančio Kristaus kultas, Švč. Mergelės Marijos, žmonijos užtarėjos ir tarpininkės, kultas, elgetaujančių ordinų (visų pirma — pranciškonų ir dominikonų) evangelizacinės misijos samprata ir savos vienuolijos šventųjų bei kankinių kultas. Įdomu, kad sienų tapybos idėjinėje programoje rado atgarsį ir vidinės diskusijos su pranciškonais konventualais dėl regulos interpretacijos bei ordino vienybės.
Pavyzdžiui, kompozicija Popiežiaus Inocento III sapnas, vaizduojama visuose Asyžiaus Neturtėlio Pranciškaus gyvenimo cikluose, Vilniuje skirasi nuo kanoninių jos versijų. Paprastai vaizduojamas miegantis popiežius, o šalia „rodomas” jo sapnas — Pranciškus, pečiais parėmęs svyrančią Laterano baziliką. Vilniaus bažnyčios freskoje popiežius pavaizduotas ne miegantis, o stovintis kairiajame scenos krašte, be to, šalia jo stovi kardinolas ir vyskupas su savo insignijomis, tad veikiausiai čia regime apibendrintą visos bažnytinės hierarchijos vaizdą. Didžiąją scenos dalį užima pasvirusi bažnyčia (primenanti Vilniaus konvento šventovę), kurią šv. Pranciškus remia drauge su dar dviem vienuoliais, kurių vienas pavaizduotas rudu, kitas — pilku abitu. Tai gali būti suprantama kaip simbolinis observantų ir konventualų šeimų bendrumo įvaizdis8Vilniaus observantai šioje scenoje palietė tuo metu svarbius ordino organizacijos klausimus ir išreiškė observantiškąją poziciją, kuria buvo siekiama išsaugoti Mažesniųjų brolių vienuolijos vienybę. ↩.
Navų sienų tapyba buvo skirta visų pirma pasauliečių akims, o vienuolyno koridoriuose komponuotos scenos — vienuoliams, jų apmąstymams ir meditacijoms. Iš ankstyvojo sienų tapybos laikotarpio šiuo metu restauruota įspūdinga Nukryžiuotojo su Senojo Testamento scenomis kompozicija.
Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios sienų tapyba stilistiškai artima Šiaurės ir Vidurio Europos vėlyvajai gotikai, nors ornamentuose pastebima ir renesanso įtaka. Kai kuriose šv. Pranciškaus gyvenimo ciklo scenose, pavyzdžiui, Šv. Pranciškaus stigmatizacijos kompozicijoje, sekama nusistovėjusiais italų dailės pirmavaizdžiais. Vis dėlto, daugiausia stilistinių ir ikonografinių šios tapybos sąsajų rasime su XV a. pabaigos knygų grafika. Verta pastebėti, kad grafiniais pavyzdžiais naudotasi ne tiesiogiai kopijuojant, bet juos interpretuojant, perkomponuojant, jungiant elementus iš skirtingų scenų ir kuriant naujas, originalias kompozicijas. Naudotos įvairios iliustruotos knygos: Biblia Pauperum; Hartmanno Schedelio Liber chronicarum mundi (Nurembergae, 1493), iš kurios iliustracijų akivaizdžiai buvo perimtas kai kurių figūrų vaizdavimas, pavyzdžiui, Bažnyčios hierarchų — popiežiaus, kardinolo ir vyskupo atvaizdai, jų drabužiai ir atributai9Schedelio kronikai iliustracijas kūrė Albrechto Dürerio (1471—1528) mokytojai Michaelis Wohlgemuthas (1434/1437—1519) ir Wilhelmas Pleydenwurffas (m. 1494), taip pat pats Düreris. ↩; Niurnbergo tapytojo ir grafiko Wolfo Trauto medžio raižinys iš Die Legend des heyligen Vatters Francisci. Nach der Beschreybung des Engelischen Lerers Bonaventure (Nurembergae, 1512); iliustracijos iš Bonifacio da Ceva Firmamenta trium ordinum beatissimi patris nostri Francisci (Parisius, 1512) ir kt. Vienuolyno koridorių puošiančios Nukryžiuotojo kompozicijos centrinė figūrų grupė buvo nutapyta remiantis Luco van Leydeno medžio raižiniu iš Utrechto mišiolo — Missale traiectense (Leiden, 1514) ir papildyta XV—XVI a. šios temos vokiečių grafikų kūriniams būdingais Kristaus kraują į mišių taures renkančiomis angelų figūromis. Tuo tarpu Senojo Testamento siužetams perteikti pasinaudota Biblia pauperum ir teologinio traktato Speculum humanae salvationis iliustracijomis.
Vienas iš pagrindinių ikonografinių šaltinių — vokiečių pranciškono observanto tėvo Stephano Fridolino (apie 1430—1498) sudaryta iliustruota maldų ir pamokymų knyga Der Schatzbehalter, der wahren Reichtümer des Heils (Nurembergae, 1491). Šią knygą jis parašė, būdamas Niurnbergo klarisių vienuolyno pamokslininku. Klarisių vienuolių dvasinių apmąstymų ir maldų gausiai iliustruotas vadovas išgarsino autorių, knyga laikoma vienu iš gražiausių ir reikšmingiausių inkunabulų laikotarpio vokiškųjų leidinių. Knygą puošia 96 medžio raižiniai, priskiriami žymiems to meto Niurnbergo dailininkams — Albrechto Dürerio mokytojui Michaeliui Wolgemutui ir jo įsūniui Wilhelmui Pleydenwurffui. Iliustracijos pasakoja Kristaus gyvenimo, kančios ir mirties istoriją, papildytą analogijomis iš Senojo Testamento ar teologinę prasmę turinčiais alegoriniais vaizdais. Leidinys turėjo didelės įtakos visos krikščioniškosios Europos dailės raidai tiek religinės minties, tiek ikonografijos prasme. Vilniaus Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios sienų tapyba rodo, kad leidinys buvo gerai žinomas Vilniuje, o tai savo ruožtu liudija, kad Lietuvos observantų intelektualiniai ryšiai su vokiškųjų kraštų pranciškonų vienuolynais buvo gan glaudūs.
XVIII a. antrosios pusės interjero įranga
Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios interjeras XVI—XVIII a. buvo pripildytas meno kūrinių, įrengta keliolika altorių, XVII a. pradžioje pastatyti vargonai. Iš to laikotarpio nedaug kas išliko iki mūsų dienų, dalis kūrinių saugoma muziejų rinkiniuose ir laukia restauracijos. Paminėtini keli altoriniai atvaizdai, kurie buvo itin gerbiami tikinčiųjų. Tokie, pavyzdžiui, yra XVII a. pirmoje pusėje ant lentų nutapytas paveikslas Šv. Antano Paduviečio vizija ir to paties laikotarpio skulptūrinė Nukryžiuotojo figūra, kadaise buvusi viename iš šoninių altorių, o dabar esanti Vilniaus Šv. Baltramiejaus bažnyčios didžiajame altoriuje. Būtent šis skulptūrinis atvaizdas, tikinčiųjų laikytas stebuklingu, tapo 1763—1781 m. įgyvendinto viso Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios interjero pertvarkymo pretekstu.
Ši reikšminga interjero rekonstrukcija nuo ankstesnių atnaujinimų skyrėsi pirmiausia tuo, kad ją paskatino ne būtinybė atstatyti bažnyčią po gaisrų ar karų, bet estetinės Apšvietos epochos idėjos ir tam tikri „grįžimo prie ištakų” poslinkiai Mažesniųjų brolių ordino gyvenime, iš naujo aktualizavę neturto ir paprastumo nuostatas. Pertvarkant bažnyčios interjerą akcentuotas liturginės įrangos racionalumas ir patogumas, panaudotų medžiagų natūralumas, geras apšvietimas, atlikimo kokybė ir meniškumas, o kartu siekis nenaudoti jokių dažų ir auksavimo, kad altoriai „vien tik lakavimu ir natūraliomis medienos rievėmis trauktų į save žmonių žvilgsnius”.10Janonienė (2010a), 287. ↩
Išardžius senuosius altorius bažnyčios šoninėse navose, buvo išryškinta aiški, šviesi gotikinė erdvė, pasižyminti formų harmonija ir simetrija. Siekiant simetrijos netgi vienas iš XVII a. antkapių buvo perkeltas į kitą vietą. Visi naujieji liturginiai įrenginiai pagaminti iš medžio, jų puošybai nenaudota nei polichromija, nei auksavimas, vien faneravimas. Faneruotės mediena parinkta taip, kad medžio rievės kurtų įvairius geometrinius ornamentus ir suteiktų dirbiniams ryškaus dekoratyvumo. Naują įrangos ansamblį sudaro plastiškai ir idėjiškai vieningas altorių kompleksas, suolai ir vienuolių stalės, klausyklos, sakykla ir vargonai. Didysis altorius skiria bažnyčios navas nuo vienuolių choro. Šoniniai altoriai komponuojami poromis, simetriškai. Du presbiterijos altoriai truputį pasukti įstrižai ir optiškai susijungia su didžiuoju altoriumi. Kiti šoniniai altoriai priglausti prie aštuonių piliorių. Arčiausiai vakarinio portalo esančių altorių formos lakoniškiausios, puošyba kukliausia, artėjant link presbiterijos jų architektūrinė struktūra tampa sudėtingesnė, skulptūrinis dekoras sodresnis. Architektoniški, aiškių orderinių formų pagrindu sukurti retabulai visuose altoriuose papildomi reljefinėmis glorijomis, kuriose kaskart vis kitaip susipina minkštų kamuolinių debesėlių, aštrių spindulių, dailių angeliukų galvučių ir konkrečių šventųjų atributų kompozicijos. Du altoriai šoninių navų rytiniuose galuose turėjo optiškai tapytus retabulus, imituojančius medinių altorių struktūrą.
Siekiant sukurti harmoningą vidaus erdvę ir paryškinti interjero simetriją, vargonai iš šoninės navos buvo perkelti už didžiojo altoriaus, į vienuolių choro rytinę dalį11Dabartinėje vietoje, mūriniame balkone virš įėjimo, vargonai pastatyti tik XIX a. II p. ↩. Tą pačią funkciją atliko ir pastatyti mūriniai balkonėliai muzikantams. Aštuonios klausyklos, pastatytos prie piliorių iš rytinės pusės, susijungė į visumą su altoriais, stovinčiais tų pačių piliorių vakarinėje pusėje. Bene vienintelis elementas, iškrentantis iš griežtos simetrijos, buvo sakykla, savo aukštu, lengvu siluetu, vertikaliai perkertančiu navų erdvę, sustiprinanti galingą judėjimo aukštyn įspūdį.
Vėlyvojo baroko ir klasicizmo bruožų turintį ansamblį vienija ne tik stilistinis bendrumas, bet ir nuosekli ikonografinė programa. Didžiajame altoriuje pakabintas Nukryžiuotasis, adoruojamas kančios įrankius laikančių angeliukų, tapo optiniu ir dvasiniu bažnyčios centru, į kurį orientuoti visi kiti interjero įrenginiai. Du šoniniai presbiterijos altoriai skirti Švč. Mergelės Marijos garbei (juose buvo Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Nekaltojo Prasidėjimo paveikslai), tapytuose altoriuose šoninių navų rytiniuose galuose kabėjo Dievo Motinos ir Švč. Trejybės paveikslai. Į piliorius atremti šoniniai altoriai skirti pranciškonų ordine gerbiamiems šventiesiems.
Vilniaus Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios vidaus įrangos ansamblis yra vienintelis Lietuvoje nuosekliai įgyvendintas, galima sakyti — programinis Apšvietos epochos sakralinio interjero pavyzdys. Įdomu pastebėti, kad įgyvendinant šį interjero pertvarkymą dalyvavo ne tik vienuolyno meistrai tretininkai ar Stalių bei drožėjų cecho nariai katalikai, bet ir žymiausi tuo metu Vilniuje gyvenę kitų konfesijų staliai ir drožėjai. Vargonus įrengė ir „prancūziška drožyba” jų prospektą papuošė žymiausias Vilniaus barokinių vargonų meistras Nicolaus Jantzon, kaip rašoma vienuolyno kronikoje, pagal kilmę hamburgietis, dabar Vilniaus miesto liuteronų tikėjimo gyventojas12Janonienė (2010a), 289. ↩. Svarbiausias skulptūras išdrožė Johan Karol Frezer — nuo 1724 m. Vilniuje gyvenęs skulptorius, aktyvus Vilniaus reformatų evangelikų bendruomenės narys, 1769 m. minimas kaip šios bendruomenės vyresnysis. Šv. Antano altorių gamino stalius Johanas Holtzas, XVIII a. viduryje dažnai minimas Vilniaus liuteronų dokumentuose13Janonienė (2010a), 294. ↩. Dauguma kitų čia dirbusių stalių ir drožėjų taip pat priklausė evangelikų reformatų arba liuteronų bendruomenėms. Šis faktas atspindi religinės tolerancijos ir multikultūriškumo atmosferą, būdingą XVIII a. Lietuvos sostinei.
Interjero rekonstrukcija pirmiausia palietė bažnyčios navas ir presbiteriją, o koplyčiose atsispindėjo tik iš dalies. Labiausiai pertvarkyta buvusi Šv. Petro iš Alkantaros koplyčia. 1771 m., šventojo atvaizdą perkėlus į vieną iš naujų altorių navose, koplyčia buvo padalyta į du aukštus ir viršutiniame aukšte įrengta moterų bernardinių oratorija — išpažinties ir komunijos koplyčia. Ši originali koplyčia — vienintelis tokio pobūdžio architektūros statinys Lietuvoje, primena pranciškoniškajai tradicijai būdingą bruožą: rūpestį ne tik vyrų brolija, bet ir visais trečiojo ordino nariais, o taip pat nuolatinį vyriškosios ir moteriškosios ordino šakų savitarpio palaikymą bei dvasinį bendravimą.
Vilniaus Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios originalumas ir reikšmė
Sakralinė architektūra bene ryškiausiai atskleidžia krašto priklausomybę vienai ar kitai kultūrinei tradicijai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė, po valstybės krikšto (1387) įsiliejusi į katalikiškosios kultūros arealą, bendraeuropietiškąjį meninį paveldą papildė savita plytų gotikos versija, XV—XVI a. iš dalies paveikusią ir vietinę stačiatikių architektūrą. Lietuvos gotika — toliausiai į rytus pasklidusi Europos viduramžių meno apraiška, tapo regimu Vakarų civilizacijos riboženkliu. Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčia Vilniuje, skirta Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių observantų bendruomenei, nuo 1469 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio iniciatyva įsikūrusiai Vilniuje14Dvigubas bažnyčios titulas pabrėžia observantiškosios reformos lyderio šv. Bernardino Sieniečio (1380—1444) ir jo pasekėjų dvasinius saitus su pranciškonų ordino įkūrėju. ↩, laikoma vienu iš reikšmingiausių LDK gotikos paminklų. Veikli, misijoms pasišventusi vienuolija, kartu su aktyvia evangelizacine veikla puoselėjanti ir asketiško elgetaujančių brolių gyvenimo tradiciją, sulaukė ne tik valdovo, bet ir žymiausių krašto didikų palaikymo. Keletą šimtmečių svarbia šios vienuolijos veiklos LDK sritimi buvo pastangos suvienyti Rytų ir Vakarų krikščionis, kėlusios kaimyninės Maskvos nepasitenkinimą. XVII a. viduryje maskvėnams užėmus Vilnių, bažnyčia buvo apiplėšta ir nuniokota, apšaudyta ir malšinant 1794 m. sukilimą prieš Rusijos caro valdžią. Vilniaus pranciškonų observantų konventas tapo vienu iš XIX a. nacionalinio pasipriešinimo carinei Rusijai organizavimo centru, todėl numalšinus sukilimą 1864 m. okupacinės valdžios nutarimu jis buvo likviduotas, o Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia perduota dieceziniams kunigams. Vis dėlto, keletą šimtmečių per dekoro programas ir altorių ikonografiją formuota šio komplekso pranciškoniškoji tapatybė didele dalimi buvo išsaugota. Didesnių nuostolių bažnyčia patyrė sovietmečiu — 1946 m. ji buvo uždaryta, dalis kūrinių sunaikinta, išgrobstyta. 1994 m. tikintiesiems grąžintoje bažnyčioje nebuvo nė vieno įrengto altoriaus, dauguma joje buvusių meno kūrinių išdalinta į muziejų fondus arba buvo perduota kitoms bažnyčioms. Dabar bažnyčia vėl priklauso Mažesniųjų brolių ordinui, vyksta jos restauravimo darbai.
Bažnyčios pastatymo apllinkybės, jos geopolitinė padėtis ir istorija, vertinga gotikos architektūra, unikali XVI a. sienų tapyba ir išskirtinis vėlyvojo baroko vidaus įrangos ansamblis lemia jos kaip ypatingo Europos kultūros paveldo objekto statusą.
Bibliografija
Jankevičienė, Algė (1981). Vilniaus gotikos ansamblis. Vilnius: Mintis.
Jankevičienė, Algė, editor (2002). Acta academiae artium vilnensis 26: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: VDA leidykla.
Janonienė, Rūta (2007). Ideas of Franciscan Observancy in the Wall Paintings of the Church of Sts Francis and Bernardino in Vilnius at the Beginning of the Sixteenth Century, Acta historiae artium balticae 2, ed. by Giedrė Mickūnaitė. Vilnius: VDA leidykla, 54—78.
Janonienė, Rūta (2008). O przekształceniach wnętrza wileńskiego kościoła bernardyńskiego w XVIII wieku słow kilka, Album Amicorum. Między Wilnem a Toruniem. Księga pamiątkowa dedykowana profesorowi Jozefowi Poklewskiemu. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 97—115.
Janonienė, Rūta (2010a). Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje: pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje*. Vilnius: VDA leidykla.*
Janonienė, Rūta (2010b). Idee sull’osservanza francescana nella pittura murale nella Chiesa dei Santi Francesco e Bernardino a Vilnius all’inizio del XVI secolo, IKON (Journal of Iconographic Studies) 3: 355—364.
Morelowski, Marian (1932). Odkrycia wileńskie, Alma mater vilnensis, 10: 43—64.
Pilipavičius, Juozas Algirdas (2015). Vilniaus Bernardinų bažnyčios šiaurinės sienos freskos. Tarp konservavimo ir restauravimo”, Acta academiae artium vilnensis 77—78: 157—170.